Žmogiškieji ištekliai, ugdantis konsultavimas ir „amatas su savimi tvarkytis“

<...>

Pirma, pateikiame interviu su žmogumi-praktiku, užsiimančiu žmogiškųjų išteklių ugdymu – ugdančiojo konsultavimo (arba tiesiog koučingo) konsultante Inga Romanova. Galbūt tai padės susidaryti įspūdį apie tai, ką reiškia „žmogiškieji ištekliai“ profesiniame, praktiniame gyvenime. Anot pašnekovės, koučingo metodo esmė – darbuotojo potencialo, savarankiško mąstymo bei profesinio tobulėjimo galimybių atskleidimas.

<...> Post Scriptum
: Kas yra koučingas? Ar egzistuoja (ne)vadovėlinis koučingo apibrėžimas?

Inga Romanova: Vieni kalba apie tai, kad ugdančio konsultavimo pradžia buvo Timo Gallwey‘aus knyga „Inner Game“. Koučingas – terminas, susijęs su treniravimu. Gallway‘us kalbėjo apie tai, kad teniso trenerio darbą su sportininku, siekiančiu rezultato, galime pritaikyti ir kitose srityse. Svarbu perkelti patį trenerio darbo principą. Čia metodas pritaikomas sveikiems ambicingiems žmonėms. Juk visi gali sportuoti, bet ne visi tuo užsiima profesionaliai. Nepaisant to, visi gali dėti pastangas, siekti tam tikrų specifinių rezultatų.

Trumpai tariant, tai – būdas tobulėti, atskleisti savo potencialą, galimybes, svajones, kurias mes visi turime. Visi esame išsikėlę sau tikslus, bet ne visi esame juos iki galo įsisąmoninę, suvokę ir tik kartais apie juos pagalvojame. Konsultavimas yra pokalbis. Vadybos mokslas pastebėjo, jog tai gali būti vienas iš būdų ugdyti įmonės žmogiškuosius išteklius: šiuolaikinėse organizacijose dirba itin įvairūs žmonės, todėl vadybos praktikoje privalu ieškoti įvairovės, taikyti ne vien suvaržytas rigidiškas schemas, bet skolintis gerąsias kitų mokslų praktikas. Čia svarbi tapo psichologija. Buvo pastebėta, kad galime pritaikyti psichologų seniai atrastus būdus, nurodančius, kaip dirbti su žmogumi. Tik skirtingai nei ankščiau, jie pradėti taikyti ne problematiškiems atvejams, ne ligų gydymui, bet darbui su sveikais įmonių darbuotojais, susiduriančiais su kasdieniais iššūkiais.

P.S.: Kas ugdančiame konsultavime vadinama pozityviąja psichologija? Ar būtinai žmogus, norintis užsiimti ugdančiu konsultavimu, privalo turėti psichologinį išsilavinimą?

I.R.: Mokymų metu vadovai labai dažnai manęs klausia: „Ar aš turiu būti psichologas?“. Visada jiems atsakau: „Ne“. Ugdantis konsultavimas žymiai lengvesnis, paprastesnis už tradicinį psichologinį. Galime teigti, jog net kolegos, labiau pažengę ar ilgiau dirbantys, gali perimti ugdytojo rolę. Taigi galime kalbėti apie ugdančius darbinius pokalbius, kurių metu stengiamasi atskleisti ugdomojo galimybes ar padėti jam „įveikti“ tam tikrą projektą. Šio proceso metu kalbama apie tai, ką noriu pasiekti, vėliau – kaip tai padaryti.

P.S.: Kaip atrodo ugdančio konsultavimo seansas? Jei įeitume į kambarį, kuriame vyksta ugdančio konsultavimo užsiėmimas, ką jame pamatytume?

I.R.: Susitikimas trunka apie penkiasdešimt minučių. Taip pat susitariama ir kokiu periodiškumu vyks susitikimai. Dažniausiai pirmi pokalbiai būna apie tai, ko mes norime arba kokie yra mūsų tikslai. Jei žmogus nežino, ko nori – dirbame su tuo nežinojimu, aiškinamės, kas trukdo, kokios yra svajonės, kurių kartais net sau nesinori pasakyti. Ugdantis konsultantas jokių patarimų neduoda! Konsultanto užduotis yra aktualizuoti, leisti žmogui įsisąmoninti savo norus, užduoti skatinančius, kreipiančius, provokuojančius klausimus. Tai – sokratiškas dialogas. Vietoj atsakymo čia užduodamas dar vienas klausimas. Mes leidžiame pačiam žmogui atrasti sprendimą."